Naktį, kai dykuma nutyla, vėjas ima šnabždėti seną paslaptį. Jo balsas klajoja per slėnius, naktinius turgus ir senovinius miestus, skendinčius prieskonių aromatuose.

„Ar žinai, ką slepia Rytai?“ – klausia jis. „Tai durys į pasaulį, kuriame kiekvienas skonis yra kelionė. Bet jos atsiveria tik tiems, kurie atranda raktą.“

Pasakojama, kad kažkur, tarp dykumų ir kalnų, jau buvo žmogus, kuris išgirdo šį šnabždesį. Ji sekė kvapus, mokėsi prieskonių paslapčių ir klausėsi senolių istorijų. Kol vieną dieną suprato – raktas slypi ten, kur skoniai sujungia žmones ir atveria širdis.

Dabar vėjas pasakoja jos istoriją.

„Ar žinai, ką slepia Rytai?“ – šnabžda jis. „Tai paslaptis, kuri laukia, kol ją atrasi. Tai tavo raktas į Rytus.“