Aistė. Gyvenimas tarp Toskanos ir Vilniaus.

Su Aiste, menininke, verslininke, sendaikčių mylėtoja, italofile susipažinome šiuolaikiškai. Pradžioje tapome draugėmis socialiniuose tinkluose, vėliau - netikėtai susitikome abiejų mėgstamoje Oldskūl kavinėje ir sendaikčių krautuvėlėje Halės turguje. Supratome, kad esame ne tik kaimynės, bet turime ir daug bendrų pomėgių, vienas jų - geras maistas.

 

 

Aiste, pakalbėkime apie tavo vasaros planus. Bent kelis mėnesius metuose, dažniausiai vasarą, praleidi Toskanoje ir netrukus vėl išvyksti. Papasakok, kas tave sieja su šia šalimi ir kodėl būtent Italija?

Nusprendėme antrus namus įsigyti būtent Italijoje dėl gero susisiekimo – iš Lietuvos neretai vykstame automobiliu, kad galėtume parsivežti itališkų gėrybių bei nuvežti lietuviškų lauktuvių, o ir keliauti iš Italijos į kitas šalis yra gerokai paprasčiau ir pigiau dėl oro uostų kiekio bei skrydžių pasiūlos. Tačiau būtent Toskaną antraisiais namais šiuo metu vadiname dėl kultūros, meno, gero maisto ir unikalios gamtos sintezės. Čia kiekvienas atranda save iš naujo – aš visada galiu praleisti dieną triukšmingoje Florencijoje, aplankyti garsiausių menininkų parodas ir vakare grįžti į savo namą kalnuose bei pamedituoti tyloje su knyga.

2 metus skyriau itin intensyviam italų kalbos mokymuisi, tad atsivėrė nauji horizontai – susiradau draugų, prisijungiau prie dviračių klubo ir svarbiausia – labai susidraugavau su kaimynėmis. O kas geriau pamokys, kaip ruošti autentiškus patiekalus, jei ne italė “nonna” (liet. močiutė)? Kartu ruošiame pastą, raviolius, išmokau konservuoti bei paruošti tradicinius Toskanos patiekalus.

 

 

 

 

Kuo tave žavi itališkas maistas? Kaip skiriasi tavo maisto gaminimo įpročiai kai gamini savo Vilniaus virtuvėje ir Italijoje?

Visų pirma, sužavėjo aukšta kokybe ir šviežumu: netgi tradiciniai dideli prekybos centrai stengiasi didelę asortimento dalį užpildyti lokaliais produktais. Italija – didelė šalis, bet dažnu atveju apsipirkdamas Toskanoje pvz. mėsą, kiaušinius, duoną gausi pagamintus būtent Toskanoje. Taip pat nustebino papras-tumu. Daugiausiai 5 ingredientai, tad gamindama vadovaujuosi savo 86 metų kaimyno Giovanni patirtimi, kuris sako „Jei gali pagaminti skanią pastą su alyvuogių aliejumi ir česnaku (olio e aglio) – skaniai pagaminti gali viską!” Tai stengiuosi vadovautis šiuo principu savo virtuvėje, kad daugiau yra mažiau ir daugiau dėmesio skiriu produktų šviežumui, kokybei, sudėčiai.

Vilniuje gyvenu gerokai intensyviau, tad pirmenybę teikiu paprastiems, greitiems receptams, kurie atitiktų visos šeimos poreikius. Tačiau daugiausiai vyrauja vis tik itališki patiekalai – pasta su skirtingais padažais, įvairūs sūriai, kaip burrata ar stracciatella su pomidorais ir bazilikais, žuvis ar mėsa kepta orkaitėje, salotos.

Italijoje ritmas sulėtėja, turiu daugiau laiko apsilankyti turguje bei įsijausti į itališką gyvenimo būdą ir viską pirkti atskirose parduotuvėlėse – šviežią mėsą ketvirtadienio rytą mėsinėje, šviežią duoną kepyklėlėje, daržoves turguje pirmadieniais, o saldžius kepinius savaitgaliui užsirezervuoti draugų desertinėje. Taip pat pastebiu, kad Italijoje valgome gerokai daugiau daržovių – nors esame „mėsedžių“ šeima, bet Italijoje gyvename be mėsos savaitėmis ir visiškai jos nepasigendame.

 

 

 

 

Ar yra patiekalas, kurį gamini Italijoje, bet niekada negamini Lietuvoje? Kodėl?

Taip, tai būtų patiekalai su duona – įvairios „brusketos“ bei salotos su duona, pvz. panzanella.

Tradicinė Toskanos duona yra šviesi ir tankios tekstūros, jos vienos praktiškai niekas nevalgo ir ji naudojama, kaip pagrindas kitiems patiekalams paruošti. Ši duona greitai sudžiūsta, tad riekė tokios duonos, apšlakstyta alyvuogių aliejumi, tampa puikiu, standžiu pagrindu užkandukams: ant viršaus keliauja smulkinti pomidorai su bazilikais, įvairūs kumpiai ar sūriai. Taip pat neretai tokios duonos kubeliai dar padžiovinami ir dedami į salotas. Jie sugeria aliejaus ir acto perteklių, suminkštėja ir puikiai papildo daržovines salotas bei suteikia daugiau sotumo. Lietuvoje tokios duonos artimiausias atitikmuo būtų sourdough (raugo) duona, tačiau ji per daug skylėta, visai kita tekstūra.

 

 

,,Manau, kad itališko maisto populiarumo paslaptis slypi universalume – angliavandeniai ir riebalai visiems skanu. Taip pat – saldumynai. Visi juk žino, kad Italijoje rytas prasideda šviežiais kepiniais – sviestiniais rageliais, vamzdeliais su kremu, sluoksniuotomis bandelėmis. Tai ar rastume žmogų, kuriam tai nepatiktų?''

 

 

Manau itališkas maistas vienas populiariausių, jei ne pats populiariausias pasaulyje. Kaip manai kur slypi tokia jo sėkmė?

Manau, kad itališko maisto populiarumo paslaptis slypi universalume – angliavandeniai ir riebalai visiems skanu. Taip pat – saldumynai. Visi juk žino, kad Italijoje rytas prasideda šviežiais kepiniais – sviestiniais rageliais, vamzdeliais su kremu, sluoksniuotomis bandelėmis. Tai ar rastume žmogų, kuriam tai nepatiktų?

Nieko egzotiško, nieko keisto – tik visiems gerai žinomi ingredientai ir jų dermė. Štai, kas padaro itališką maistą populiariu bei visų mėgstamu!

Tačiau šioje vietoje turiu nuvilti – italai labai jaučia saiką. Mano bičiuliai neretai kartą per savaitę visa dieną apsiriboja tik kava, o po sočios vakarienės kyla nuo stalo ir apsuka ratuką aplink namus. Gal tai ir yra italų ilgaamžiškumo paslaptis?

 

 

 

 

Dažnam lietuviui itališka virtuvė taip pat itin artima. Ar gali pasidalinti savo mėgstamiausiomis itališkomis vietomis Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose?

Dažniausiai viską pasigaminu namuose, bet pica yra tai, ko dažniausiai užsimanau ir ilgiuosi. Jos tešlos paruošimas yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis, o laukti aš ne visada nusiteikusi. Tai greitai picai, kuri gaminama iš itališkų produktų ir kepama autentiškoje malkinėje krosnyje rekomenduočiau „Pizza Verde“. Per ilgus metus jie išlaikė aukštą kokybės kartelę, o kainos ir kokybės santykis yra išties patrauklus. Pica kepama tuoj pat po užsakymo ir ant stalo garuoja vos po kelių minučių!

Antroji vieta - „Pizza Marinara“ Vokiečių g. ir slapta „Rapolūzo“ pica, kurios nėra meniu. Šviežia burrata ir trumai – aš negaliu atsispirti šiam combo!

 

 

,,Manau, kad tam tikrų produktų valgymas/nevalgymas atėjęs iš ankstyvos vaikystės – namuose man labai pataikaudavo ir ruošdavo tik tai, ko noriu tuo momentu ir tai, ką mėgstu. Oi, tie seneliai...''

 

 

 

 

Man esi minėjusi, kad anksčiau nevalgydavai gana daug maisto produktų, kaip manai kur slypi to priežastys ir kaip pavyko į savo mitybą įsileisti daugiau naujų, neragautų skonių?

Taip, pripažįstu, kad esu labai išranki maistui, tekstūrai, maisto išvaizdai. Verkdavau vasaros stovyklose prie rytinės purvo spalvos košės „bliūdo“, kol ateidavo pietų metas ir man nuo stalo dar nepakilus jau atnešdavo naują „bliūdą“ purvasriubės. Tai manau, kad tam tikrų produktų valgymas/nevalgymas atėjęs iš ankstyvos vaikystės – namuose man labai pataikaudavo ir ruošdavo tik tai, ko noriu tuo momentu ir tai, ką mėgstu. Oi, tie seneliai...

Daugiau skonių atrasti padėjo kelionės, išlipimas iš komforto zonos, kai tiesiog turi kažką suvalgyti, o pasirinkimas yra toks ir ne kitoks. Tai mažais kąsneliais atradau pomidorus, varškę, žuvį. Vis dar nevalgau silkės, miško grybų, sriubų, raugintų kopūstų, bulvių – galėčiau vardinti ir vardinti.

 

 

 

Kaip architektė negaliu atsispirti tavęs paklausti apie unikalų tavo virtuvės dizainą, papaskok kokia istorija už to slypi?

Virtuvės spintelių istorija gana spontaniška - kadangi esu baigusi dailės akademiją, esu pastabi detalėms, spalvoms - nuo saulės dalis spintelių ėmė geltonuoti, tai mane erzino. Įkalbėju vyrą pasiraitoti rankoves ir tiesiog perdažyti spinteles įdomia, gilia pilkai juoda spalva. Tačiau netyčia šveisdami paviršių sugadinome vienas dureles, pajuokavome "Ot, tai menas!". Ir taip staiga gimė mintis išnaudoti savo talentą ir ant durelių sukurti tikrą, unikalų meno kūrinį.

Panaudojau akrilinius dažus, purškiamus grafiti dažus, markerius bei užlakavau blizgiu laku. Spintelės tapo ne tik išskirtinės, bet ir funkcionalios - atsparios aplinkos poveikiui ir lengvai valomos. Ar buvo baisu pradėti - tikrai taip! Bet štai, nedidelis eksperimentas, bet mus džiugina jau kone penkerius metus!

 

,,Ot, tai menas!"

 

 

 

Namuose augini paauglį. Kokį požiūrį į maistą stengeisi jam perduoti? Ar manai, kad vaikai, valgantys kitų kultūrų patiekalus plečia savo požiūrį į pasaulį?

Nuo mažens stengiuosi neperspausti ir primygtinai su šaukštu nieko nekišau. Kai paaugo – turėjome susitarimą, kad jei nepatiks, gali nevalgyti, bet reikėtų paragauti visko, kas yra lėkštėje. Ir šį principą rekomenduočiau išmėginti ir kitiems, nes dažnu atveju tas paragavimas perauga į visišką meilę tam produktui ar patiekalui. Taip pat kiekvienoje kelionėje paragaujame kažką naują, todėl dažnai tai tampa dar vienu patiekalu šeimos meniu, kurį ruošiu bent kartą per kelias savaites.

 Šiuo metu mano paauglys gyvena japoniškų/korėjietiškų patiekalų eroje, todėl neretai pagaminu šio tipo patiekalų tik jam – jie sveiki, maistingi ir sportuojančiam ir sparčiai augančiam paaugliui palankūs.

 

Visi turime dienų, kai nesinori gaminti. Ką tuomet valgai?

Oi, tikrai taip nutinka, kartais jei saulė šviečia, tai labiau norisi išvažiuoti su dviračiu, nei stovėti prie puodų. Bet štai, greitas, tačiau labai efektingas ir gardus patiekaliukas.

Būdingas gal daugiau pietų Italijai ir vadinamai cucina povera – kukliai, kaimiškai, bet išradingai virtuvei.

 

 

 

Spaghetti al tonno

3-4 valgytojams

Spaghetti makaronai (verdame tiek, kiek bus valgytojų, vienam žmogui skaičiuokite apie 70g. sausų makaronų)

2 dėžutės konservuoto tuno savo sultyse (2x160g)

2 dideli raudonieji svogūnai (arba 4-5 mažesni šalotai)

1 skardinė (400g.) konservuotų luptų pomidorų arba skardinė smulkintų pomidorų (polpa).

Druskos, pipirų, baziliko lapelių, džiovinto raudonėlio, čiobrelių, alyvuogių aliejaus kepimui, parmezano sūrio pabarstymui.

 

Kol verda makaronai (įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus), į keptuvę dosniai pilame alyvuogių aliejaus ir apkepiname smulkintus svogūnus, kol visiškai suminkštėja. Dedame tuną. Sudedame konservuotus pomidorus, susmulkiname. Arba dedame smulkintus konservuotus pomidorus. Druska, šiek tiek pipirų, žiupsnelis raudonėlio ir čiobrelių.

Keptuvėję ruošiamo pagardo konsistencijai reguliuoti naudojame vandenį, kuriame verda makaronai.

Nusunktus makaronus galite suversti į keptuvę ir viską išmaišyti, arba lėkštėje suformuoti makaronų lizdelį ir įdėti šaukštą pagardo. Užtarkuojame šiek tiek parmezano ar kito turimo kietojo sūrio, paplėšome baziliko.

Skanaus! Turime greitą patiekalą, kurį paruošti užtrunka lygiai tiek, kiek verda makaronai. Puikūs, maistingi pietūs vos per 9-12 minučių!

 

Ačiū, Aiste, už pokalbį ir už draugystę. Kveičiu su Aiste draugauti instagrame nuspaudus čia.

Eva Rytų.